1Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais
ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.
2Kvailas žmogus trokšta ne suprasti,
o tik pareikšti savo nuomonę.
3Atėjus nedorumui, ateina ir panieka,
o su negarbe ir nemalonė.
4Žodžiai iš žmogaus lūpų – gilus vanduo,
o išminties šaltinis – tekanti srovė.
5Negera būti šališkam nedoro žmogaus atžvilgiu
ir teisme skriausti nekaltą žmogų.
6Kvailio žodžiai veda į ginčą,
o jo kalba šaukiasi nuplakimo.
7Kvailio burna – jo pražūtis,
o jo lūpos – spąstai jo gyvasčiai.
8Liežuvautojo žodžiai – tarsi skanėstai;
jie pasiekia pačią vidurių gelmę.
9Žmogus, kuris dirba atsipalaidavęs,
yra tikras kenkėjo brolis.
10VIEŠPATIES vardas – tvirtas bokštas;
teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.
11Turtuolio lobis – jo įtvirtintas miestas;
jo vaizduotėje tai tarsi aukšta siena.
12Prieš žūtį žmogaus širdis puikuojasi,
o prieš garbę eina nusižeminimas.
13Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius
ir kvaila, ir užgaulu.
14Gaji dvasia palaiko žmogų ligoje,
o kai dvasia suserga, kas gali ją pagydyti?
15Protinga širdis įgyja išmanymo,
ir išmintingųjų ausis jo budriai ieško.
16Žmogaus dovana atidaro duris
ir praskina kelią pas didžiūnus.
17Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus,
kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas.
18Burtų metimas išsprendžia bylas
ir nulemia ginčą tarp galingųjų.
19Įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą,
o jo priešiškumas – kaip tvirtovės užkarda.
20Žmogus sotinasi iš savo lūpų vaisių;
jis turi būti patenkintas savo lūpų derliumi.
21Mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje,
ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius.
22Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę
ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.
23Vargdienis turi kalbėti kaip maldautojas,
o turtuolis atsakinėja šiurkščiai.
24Žmogus turi bičiulių, kurie jį pražudo,
o tikras draugas jam artimesnis už brolį.
